Poezija

Bitutės

 

Nuo blindės, šalpusnės – į avilio vidų...

Netrukus šimtai jų į klevą suskrido.

Dar kelios savaitės – jau soduose groja.

Klausai, svaiginiesi tuo žemišku Rojum.

 

Kur pienės, avietės ar liepa skarota,

Atrodo, bitutėms tikra medaus puota.

Iš tikro pilkutė, aplankius žiedelį,

Suranda nektaro mažutį šlakelį.

 

Bet tūkstančiams dūzgiant per ištisą dieną,

Mes pilstom jų triūsą kaip žalmargės pieną,

O kartais dejuojam: „Prasti bičių metai“,

Nes, vežant medutį, nesubraška ratai.

 

Ir visgi bitelė – didžiulė vertybė

Už auksą brangiau jos beribė kantrybė.

Kai valgome vaisių, daržovę ar uogą

Neturim pamiršt ir bitutės pasogą.

 

Nelinktų nuo vaisių obels ilgos šakos,

Nebūtų link daržo išmindžiotas takas,

Jei žydint tenai neskraidytų bitutės.

Jos mezgamam vaisiui kaip krikšto motutės.

 

Nektaras, žiedadulkės, pikis, balzamas –

Jų kvapo pritvinksta ne vien bičių namas.

Čia visas bitynas ir prieigos plačios

Mus skatina šūktelt: „Bitutės, Jums ačiū !

 

 

Jonas Šėla