Straipsniai

Kas yra „Lieta“?

Yra žodžiai, kurie atskleidžia ta kalba kalbančios tautos, jos kultūros esmę, o kai kada
yra ir raktas į tautos istoriją. Vienas tokių yra senžodis „lieta“. LKŽ pateikia keletą
jo reikšmių – 1)nauda, pelnas 2)tikslas 3)daiktas, dalykas, reikalas 4)įrankis 5) būdas,
ypatybė.
Pateikiama dar ir viena reikšmė, bet su klaustuko ženklu:
6. Ak valstybė, valdžia (?): Pasiuntinių skaitės į šešias dešimtis, mažne visi buvo
žemaičių didžiūnai, augaloti, o tarp tų patys lietos vyrai buvo M.Valanč. Buvo gi
pats lietos vyras, karėje ir ūkėje sumanus S.Dauk. Lietos nuomonėje toksai kiemas
vadinos da ūkiu S.Dauk. Pavedė savo valdžią, įduodamas lietos arba ūkės lazdą,
krivūle būk vadinamą A1884,81.
Taigi, lieta – valstybė, valdžia yra primiršta reikšmė. Beje, pas latvius šis žodis
yra išlaikęs „valstybinio“ žodžio statusą, yra naudojamas kaip administravimo bei
teisės terminas – pvz., vietnieks kadru lietās - pavaduotojas kadrų reikalams, lietu
pārvaldnieks - reikalų valdytojas, lietas iztiesāšana - bylos nagrinėjimas, lietu tiesības
teis. - daiktinė teisė.
Kaip matome, dažnas šis žodis yra Simono Daukanto raštuose, netgi galima sudaryti
sakinį „Lietos vyrai, sėdėdami po Lietos ąžuolu, sprendė lietas – reikalus“. Nors kai
kas bando teigti čia esant latviškų įtakų (mat, Daukantas yra kilęs iš palatvės, šiaurės
vakarų Lietuvos), bet išties yra kitaip. Daukantas nėra niekada suklydęs – šis genialus
lietuvis, galima sakyti vienas atgaivinęs ir atvėręs mums lietuviškumo esmę, buvo
kaip niekas kitas išlaikęs savyje tautos ikiistorinės praeities atmintį, genetinį jos kodą.
Pažvelkime į šį žodį iš aukštesnės varpinės – iš indoeuropinio konteksto:
„Kas tie lietos vyrai, lietos medis? Kas ta lieta ? Kaip ir visada, dairytis atsakymo reikia

plačiojoje mūsų indoeuropiečių šeimynoje, tarp artimiausių giminių, kadaise palikusių jas
pagimdžiusios baltės-motinos lopšį, ir iškeliavusių gyventi savo gyvenimo, idant prakustų,
išmoktų rašto ir kitų logos’iškų mandrybių. Ir štai – senujų graikų žodis λ ε ι τ ο ν ρ γ ι α (
leitourgia) – bendruomeninė tarnyba, pareiga, tarnavimas valstybei (N. Testamente – tarnavimas
Dievui, iš čia – liturgija).Tokios “leitourgijos” buvo, pvz., savo pinigais išlaikyti chorą
tragedijoje, paruošti karo veiksmams triremą ir t.t. Mus domina pirmoji šio sudėtinio žodžio
dalis λ ε ι τ ο γ = λ η ι τ ο γ (lēiton , leito). Achajai šitaip savo ankstyvojoje istorijoje vadino
rinktinių vyrų tarybą ir pastatą, kur ši taryba rinkdavosi – “leito pritaneion” (Her., 7,107)-
“lietos” pritanija, t. y. rinktinė atstovybė Atėnuose, savotiškas senatas, išrenkamas iš 50- ties
senatorių tam tikram laikotarpiui, turėjusių visą vykdomajaą valdžią (plg. Lietos vyrai, Lietos
medis). Vėliau leiton vartojamas jau tiesiog valstybės, valdžios reikšme.

Taip kažkada, aštuntajame praėjusio amžiaus dežimtmetyje, buvo rašyta pogrindžio
laikų rašinyje, patalpintame rinkinyje „ETHOS“. Ką sako dabartiniai tyrinėtojai?
„S. Karaliūnas pačią šaknį liet- (leit-) riša ją su germanų kalbų
atitikmenimis: “ vokiečių Ge-leite - “lydėjimas, ginkluota apsauga, konvojus”,
vokiečių žemaičių leide ( pirminė forma laita) - “palyda”, senovės fryzų lid -
“būrys, palyda”, senovės islandų lith - “palyda; kariai” ir t.t. Taigi vyrauja
karybos, palydos karių būrio motyvas. A. Dubonio interpretacijoje vyrauja tarnavimo,

pavaldinio kompleksas, labiau civilinė, nei militarinė funkcija – prievaizdų funkcijos,
muitų rinkimas, vėliau žirgininkystė, karyba tik epizodiškai. Bet, jei mestume
žvilgsnį į pogrindžio laikų aukščiau publikuotą straipsnį, rastume liet- siejimą su
apskritai valdžios sąvoka – baltiškuoju (lietuvių-latvių) terminu lieta (plg. LKŽ –
6. valstybė,valdžia(?). Klaustukas čia, matyt, todėl, kad ši prasmė jau buvo išėjusi iš
apyvartos). Tiksliausiai šį aspektą nuspėja Daukantas, siedamas jį su Staatsman –
valdžios, valstybės vyras. Dar archaiškesnį kontekstą aptiksime pas senovės graikus
– leito “valstybė,valdžia”; lēiton – senatas, etc. Tai, ko gero, ir bus pamatinis šaknies
liet- kontekstas. Juk iš valdžios sąvokos išvestinės yra ir karyba, karinė prievolė, ir
tarnavimas valstybei, valdininkavimas.

/
\
karyba administravimas

Keista, kad kalbininkai neatkreipė dėmesio į šį senovės achajų – vienos iš
pirmųjų ide genčių, įkūrusių valstybę, terminą – universaliausią, aprėpiantį visus
valdžios aspektus ir patį artimiausią, beveik identišką baltiškąjam – leito / lieta.
Šitaip, matyt, Europos kultūra yra baudžiama už klasikinio lavinimo, pagrįsto
klasikinių kalbų mokymu, atsisakymą…“.[2]
Gaila, kad šis žodis nebuvo pakankamai atgaivintas Sąjūdžio laikais – tada
buvo galimybė gražinti jam priklausantį statusą. Būtume turėję vieną originaliausių
Europoje, ir ne tik, aukščiausios valdžios terminų – šalia tokių, kaip senovės graikų
Leiton, Senatas (romėnų), Altingas (islandų), Stortingas (norvegų), Riksdagas
(švedų), , Knesetas (izraeliečių), – liudijančių seną valstybingumo tradiciją. Buvo
pasirinktas „Seimas“, kuris irgi yra istorinis terminas, bet semantiškai skurdesnis:
„Praėjus kiek laiko po Kovo 11- sios, aukščiausioji Lietuvos valstybės
institucija vėl buvo pavadinta Seimu, taip pratęsiant LDK tradiciją. Taip vadinasi
ir Lenkijos , panašiai Latvijos aukščiausioji valdžia, gal kada nors vadinsis ir
Gudijos. Tačiau Seimas nėra skolinys iš lenkų – tokią užuominą rasime LKŽ. Tai
senas baltiškas žodis, vartojamas ne tik istoriškai , bet ir liaudies kalboje, buityje
- susirinkimo , suėjimo, sambūrio prasme. Pvz., “Gandrai seimuoja ( būriuojasi);
gandrai seimus neša - ruduo atėjo- LKŽ. Šitame susiėjimo kontekste ir reikia ieškoti
žodžio gimties – susirenkama į būrį, kai norima ką nors bendrai nutarti, išspręsti .
Turime ir tarpinį variantą - saĩmas ,sąeimė. Tad seimas susideda iš priesagos są(su)
- ir veiksmažodžio eiti “ ( “tėvūnas iškeliavo į sueimą”; plg. latvių saeima).Yra
ir tarpinis prasminis klodas – LKŽ 2.protas, išmintis –“visu savo seimu pasirodė
3.skaičiuoti – “Išseimavok, kiek išeina už kiaušinius. Tuo tarpu lenkų kalboje šaknis
seim- nieko nesako. (Beje, po saule nieko naujo – štai keletas eiliuotų liaudiškų
Seimo “įvertinimų” iš to paties LKŽ: ”ginčijasi kaip Seime(Jonuškis); “meluoja, kaip
Seime nuvažiavęs”; “Seimo ponai varnas gaudo”; “kai Seimas susėda, visus pinigus
suėda”). Tad lenkai iš senosios Lietuvos valstybės skolinosi ne tik valstybingumo ,
bet ir karybos-administravimo terminiją, pvz. karuža( vaivada ; vėliavininkas,
karvedys; prievaizdas) – lenk.chorązy...“ [3].

*
Kita semantinė „Lietos “ atšaka, kaip jau buvo užsiminta, yra „leitis“:
„Leičiai – 1) 13a. vidurio-16a. pirmosios pusės Lietuvos didžiojo kunigaikščio
tarnybinių žmonių sluoksnis. Jų buvo Vilniaus ir Trakų vaivadijų valdovo kiemuose
(dvaruose). Leičiai turėjo tėvoninę žemę, ėjo d. kunigaikščio tarnybą: šėrė jo
žirgus, mokėjo pinigines duokles, patarnaudavo per karo žygius.Kai kurių dvarų
dokumentuose ši tarnyba vadinama lietuviškąja. 13a. leičiai dažnai buvo kariai
kolonistai. Jie patys save išlaikydavo, prie d.kunigaikščio valdų prijungtose
žemėse įtvirtindavo jo valdžią. Dažnai atlikdavo karių, manoma, ir muitų rinkėjų
pareigas, todėl valdovų buvo vertinami ir globojami. Tik sustiprėjus bajorijai, labiau
išplėtojus LDK administraciją, leičių tarnyba tapo nebereikalinga valdovui. 16a. 4-6
dešimtmetyje leičiai greitai sunyko – paversti paprastais valstiečiais. Manoma, dalis
jų dar 14 a. tapo bajorais. 2) 14-16a. istorinių šaltinių lietuvių etnonimas. Manoma,
kad retkarčiais juo buvo vadinami visi lietuviai, išskyrus žemaičius. Terminą leitis
(daugiskaita leiši), kaip sinoniminį lietuvių tautovardį (greta naujesnio lietuvietis), iki
šių dienų išlaikė latviai“.[4].
Taigi, leitis – valstybės žmogus, valstybininkas, arba karys – profesionalas. Ką
prarastume, išblukinę iš savo savimonės šiuos svarbiausius mūsų istorinės savasties
žodžius? Prarastume nei daugiau nei mažiau kaip Valstybę, kuriai atstatyti šitiek aukų
sudėta.
Yra grėsmingų ženklų, kad lietuviškoji savimonė palaipsniui grįžta, degraduoja
į gentinį mąstymą, į savotišką variantą traibalizmo, pražudžiusio Afrikos tautų
valstybingumą. Juo labiau, kad pavojus leitiškosios, tautinės-pilietiškosios savimonės
ugdymui gresia jau ir iš kitos pusės – iš negatyviojo, vis agresyvėjančio globalizmo,
pasiryžusio išgyvendinti iš pasaulio žemėlapio tautines valstybes. Vienas svarbiausių
atsparos būdų būtų ugdymas iš mažens auroje iš tokių esminių mūsų žodžių, kaip
rasa, roma, dora, lieta. Suliedinkime juos – ir gausime lietuviškumo kvintesenciją, o
ateities ūkanas nušvies, kelią parodys paparčio žiedo švytėjimas.

Literatūra:
1) ”Dėl Lietuvos vardo kilmės”, savilaidos rinkinys ETHOS (baltų kultūra ir
2) Patackas A., Pastogės Lietuva, Vilnius, „Aidai“, 2011, p. 176
3) ten pat, p. 177
4) ten pat, p. 168, cit pagal Dubonis A., „Lietuvos didžiojo kunigaikščio leičiai:

Algirdas Patackas