G. Radzevičius. Eilėraščiai

GEDIMINO RADZEVIČIAUS –

E  R  D V  I  L  O    P O E Z I J A

Elėraščiai parašyti nuo1974-1988

 

PRIE ALYVŲ BALTŲ

 Jei sunku kelyje,

Jei širdy neramu,

Jei nuvargintoj žemėj

Nerandi tu namų,-

Jeigu skausmas aršus

Drasko sielą skutais,

Jei esi užpjudytas

Šunimis tu piktais...

Prie alyvų baltų

Atsiklaupk, atsiklaupk,

Laimės Paukštę pašauk,

Laimės Paukštę pašauk...

Tau naktinis dangus sušvytės, atsilieps,

Laimės Paukštė atbus,

Skausmą guosti atlėks...

 


DABARTIES NAKTIS

 

Dabarties naktis

Užgulusi

Akių regėjimą

Sunkiom ašarom

Liejasi per skruostą,

Stingdama

Šaltu akmeniu

Širdies plakime,

Lūpų kalbėjime...

 

Aklų

Šikšnosparnių globon

Patekęs vėjas

Suka

Teisingą vėtrungę

Į nežinomą pusę..

 

Paklydę vaikai,

Nerasdami namų,

Be Motinų Tikėjimo,

Blaškosi

Savo ieškojimuose,

Maitindami sielą

Bedvasės

Ugnies

Penu...

 

SUNKIAU KASKART

 Svajonės mano -

Beburis laivas...

Aš - Paukštis be sparnų...

Tas veidrodis gyvenimo

Toks kreivas,

Kupra –

Priaugo prie pečių...

 

Tėvynės Žemė -

Mindoma vaitoja...

Teisybė -

Sutrypta purve...

Vaikai – bepročiai

Džiūgauja, kvatoja

Spygliuotame

Raizgytame narve...

 

O dienos ratais

Bėga, bilda, dunda...

Išknaisė kiaulės

Ąžuolų šaknis...

Sunkiau kaskart

Diena

Tiesos bebunda...

Sunkiau kaskart

Besuplazda širdis...

 

RAUDA ŽEMĖ

 

Rauda žemė...

Kaukia vėjai...

Pragaišties sūnaus skelbėjai

Iš krūtinių

Replėm rautą,

Iš Širdžių

Aukštai sukrautą,

Dega laužą -

PASKUTINĮ...

 

PLAUTI SAULEI TAKO

 

Mintys sunkiai klampsta

Per vienatvės taką...

 

Dainos vėjų mielos

Ilgesį vien šneka...

 

Kurčias jų - negirdi...

Aklas jų - nemato...

 

Eina Siela,

Klampsta,

 

Plauti Saulei - Tako...

 

KAIP IŠGELBĖT...

Abejingas

Mėnulio šaltis

Raikė riekėm

Bejėgią širdį...

 

Be keleivio

Parplaukė valtis...

Paskandinus

Saulėtekio viltį...

 

Kipšo šunys

Pakrantėj puotavo...

Lakė srūvantį

Nerimo kraują...

 

Kaip išgelbėt

Pasaulį - griūvantį...

Kaip išsaugot

Pasaulį - Naują...

 

NA IR KAS

 

Na ir kas, kad ruduo,

Kad šiaurys surakinęs

Sidabrinėm grandim

Žemės Širdį tvirtai...

 

Na ir kas, kad piemuo

Neina kelti Aušrinės,

Šiaurės vėjų lopšy

Užmigdytos kietai...

 

Širdys mūsų karštesnės

Užu žiemišką šaltį,

Už bejėgias, negyvas

Šiaurės sosto erdves...

 

Mintys mūsų gilesnės

Kad ir nieks jų negirdi...

Už sustingusios žemės

Begalines gelmes...

 

KAS SURINKS TĄ RASĄ

(„Dainos“ klubo žygeiviams)

 

Kas surinks tą rasą

Nuo laukų žalių...

 

Kas atlaisvins skausmą

Nuo širdžių skaudžių...

 

Kas bemiegę naktį

Užliūliuos saldžiai...

 

Kas Senolių Žemę

Saugos išdidžiai...

 

Kas dainas liūdnąsias,

Kas jas išdainuos...

 

Kas užjaus mūs skausmą,

Kas varge paguos...

 

Patys sau dainuokim,

Turim daug dainų...

 

Vargą užliūliuokim

Tarp juodų naktų...

 

RASOMIS gaivinkim

Sau širdis skaudžias...

 

Drąsiai kelkim galvas

Saulėn išdidžias...

 

VIRŠ LIETUVOS

(Sapnas-vizija)

 

Nakties rūsy,-

Tamsa sunki plevena...

Sužimba ežero dugne laužai...

Ganyt naktigoniai

Kaimenę gena...

Atgyja - nukauti šarvai...

 

Eilėm sustodami rikiuojas...

Tvirtai įsispiria balne...

 

Štai Vytautas - valdyt atjoja...

Kęstutis - keliasi kalne...

Ir Algirdą  į talką kviečia...

Pasklinda į šalis šaukliai...

 

Virš lauko burias, sklando, spiečias

Visų šalių juodi krankliai...

 

Vis taikos – Širdį Gediminui išdraskyti...

Iškirsti - Mindaugui akis...

 

KAPOKIT VYRAI,

SMEIKIT JUOS...

KAPOKIT, VYKIT...

 

Kol ta naktis rūsy prašvis...

Kol Saulė Rytmečio atbus..

Virš LIETUVOS...

...........................

Virš LIETUVOS...

Nykus dangus,

Sužvarbęs rūkas slėniais rangos...

Iš lėto bunda užguita diena...

Gelžinėm replėm širdį kanda

Įkyri,

Svetima

Daina...

 

PERSPĖJIMAS  ATGIMIMUI

 

Jei Saulės slėnį

Užvaldys pasaulio aistros, -

Nebus jau Tylai

Galvą kur priglausti...
Plazdės visuotinis
Blogybių gaisras...

Varpai nustos gerumą gausti...

 

Blanki mirtis

Lydės ĖJŪNO kelią...

Sunkiau kaskart

Namo bus grįžti...

Praradę - Atgimimo galią,

Nuvys žiedai...

Nespėję nei pražįsti...

 

NEŽINOMAM  LIETUVOS KAREIVIUI

(tekstas dainai)

 

Saulė  išblėso akyse,

Kraujas  sustingo širdy...
Guli Kareivis negyvas,

Vėtros vien kaukia kely...

 

Žuvo Kareivis –negrįš jau...

Jo nebeguos mylima...

Saulė užgęso akyse...

Motina verkia sena...

 

Žuvo Kareivis – be kapo,

Pievoj žalioj tarp gėlių...

Žuvo Kareivis - negrįš jau,

Sodžiun gimtan takeliu...

 

Žuvo Jis mūšy –Didvyriu...

Galvą paguldė narsiai...

Žygdarbį Jo apdainavo

Skambūs dangaus vieversiai...

 

Pievos vainiką jam pynė...

Priglaudė Žemė šventai...

Tik nesurado Jo kapo,

Sodžiaus gimtieji takai...

.......................................

Kelki - atbuski Tėvyne,

Motina ainių narsių...

Priešo galybę kur skynė,

Gynė nuo kėslų tamsių...

 

TREMTINIAMS

(tekstas dainai)

 

Atminimų paveikslai

Kartojasi,

Lyg numirusios spalvos

Rudens...

Lyg  seniai išsikvėpę

Atodūsiai,

Ant sustingusio laiko

Vandens...

 

Mintys lekia į tolį,

Kaip paukščiai,

Išsiilgę erdvių

Paliktų...

Atsitrenkę į ledą

Baukščiai,

Nesuradę -

Gimtųjų namų...

 

Verkia nuotakos vėjy -

Pražilusios...

Verkia Žemė -

Likimo graudaus...

 

Nebeneš jau daugiau

Nutilusios,

Bitės pievų

Laukinio

Medaus...

 

NENURIMSTANTIEMS

 

Sidabriniam sapne verkia gėlės...

Išeiname - namo negrįžti...

Plasnoja rudeninės paukščių vėlės

Ieškoti - ilgesį pernykštį...

 

Klevai tik vieniši didingai šlama...

Šaknim įaugę į Tėvynės Žemę...

Palikę vienišumo dramą,

Rankas iškėlę dangų remia...

 

Rugiai prigėrę raugalo lig soties

Sapnuoja iškilmingą javapjūtę...

Išpurtęs šypsosi ąsotis...

Varnams šioj žemėj gera būti...

 

Išdidžios gėlės trypiamos raudoja,

Numirėlių nespėdamos kaišyti...

Tikėti nenustodamos į Rojų...

Joms Kryžiaus ženklas -

Saulėj švyti...

 

Jau Žirgas Baltas nerimu sužvingo....

Sužibo Karūna Didinga...

Į ryklę slibino klastingo

 

TIESOS

RYŽTINGA
IETIS

SMINGA....

 

KARALIAU

 

- Karaliau,

Ranką man nukirsk,

Tiktai neversk daryti pikto...

Kol kęs kiti

Tol man širdis krauju pasruvus...

Jėga sukurtas darbas -

Priverstinis...Netikras jis...

Ir Meilės spindulių -

Jame nebus....

 

O Meilė - grožio, gėrio žiedas,

Nušviestas Dieviška šviesa,

Pražįsta...

Ir krauna pumpurus

Kitų kartų žiedams...

 

- Sustok, Karaliau, ir paklusk,

Tu Dangiško Valdovo balsui....

 

Prisek prie kalavijo

MEILĖS ŽIEDĄ....

- Žinok, Karaliau,

Žemės laikas trumpas...

Gėlių ant savo kapo nenuneši...

-Kol gyvas,

Jas dalink kitiems...

 

BITĖS IR MEŠKA

(tekstas dainai)

 

Neškite bitės, neškite bitės

-Pievų medų, pievų medų...

Kraukite bitės, kraukite bitės

-Korį saldų, korį saldų...

 

Ateis meška,-

jums korius suardys...

Ateis meška,-

ir medų išlaižys...

 

Saugokit bitės, saugokit bitės

Darbo vaisių, darbo vaisių...

Vykite bitės, vykite bitės

Vagį baisų, vagį baisų...

 

Ateis meška,-

jums korius suardys...

Ateis meška,-

ir medų išlaižys...

 

PRAŠNEKO BALSAS

 

Prašneko balsas

-Tyliai, tyliai, tyliai...

Iš begalybės tolių atkeliavęs...

Ir snaigėm krito

-Lygiai, lygiai, lygiai...

Į ŽEMĘ

-Atmintį atgavęs...

................................

Pro balzganą žibinto šviesą...

Pro medžių styrančias šakas...

Pro naktį, pro apgaulės tiesą...

Pro ištiestas žmogaus rankas...

Pro varpo dūžį žalvarinį...

Nuskęstanti šaly dausų...

Pro kario šūksnį paskutinį,

Negryžusio iš apkasų...

Pro žalią eglę, vilko taką...

Pro rogių kruvinas vėžes..

Pro bildantį vagono ratą...

Pro aimanas jame skaudžias...

Pro kūno iškankinto kraują,

Pro nesudegintas žvakes...

Pro paukščio klyksmą,

Vaiko šauksmą...

Smūtkelių ašaras graudžias...

............................................

Taip tyliai, tyliai, tyliai

Balsas šneka....

Ant skruosto ašarom -

Sūriom...

 

IŠ DIEVIŠKOS SAULĖS

 

Iš Dieviškos Saulės,

Iš Žemės dosnumo...

Iš Girių galybės,

Lapelių švelnumo...

Iš Stumbro stiprybės,

Upelio skaidrumo...

Iš Tėviškės Sodžiaus

Padangių melsvumo...

Iš Židinio dūmo

Svajingo jaukumo...

Iš Baltojo Lino

Giesmių didingumo...

Iš Varpo gaudimo,

Maldų nuoširdumo...

Dvasia Mūs – užaugus -

Nebijo sunkumo....

 

 

IŠ CIKLO

”BIRŽELIO STEBUKLAI”

 

O  VILNIUJE  -LIETUS

 

O Vilniuje – lietus...

Perkūnas -

Bažnyčių stogais nudundėjo...

Pro Katedros aikštę,

Pro Belmonto mišką,

Pro Pavilnio ąžuolynus...

Svaidydamas

Vilnios pašlaitėmis,

Grėsmingas žaibų vilyčias...

..............;...........................

Ir džiūgavo žemė,

Lig pat  pašaknų pagirdyta

Debesų gaivos...

Ir tvino krantai,

Nuo tos gaivos pertekliaus...

Ir džiaugės žolė,

Kartu su javais...

Ir bėrė žiedus medžiai...

Sutikdami VASARĄ -

Perkūno vežime atvažiuojančią,

Nokinti derliaus...

..............................

Lazdynų paunksnės globoje,

Vešliai išsiskleidusi,

Paparčių lapų žaluma,

Laukdama

RASOS RASTIES šventės,

Pilna

Pirmapradžio Žinojimo

Brandino

Stebuklinį žiedą...

........................................

Taip, -

Po ievų žydėjimo,

Alyvų kvapų sklidini,

Prasidėjo -

BIRŽELIO STEBUKLAI...

 

DANGAUS ŽINIA

 

Apkabinęs Žemės medį,

-„Vardan Dievo“, vis kartoju...

Ir palaimoj, užsimiršęs -

Broliu Jo pasijuntu...

 

Sielų ribos susilieja,

Į padangę jausmas kyla,

Ir svaigina,

Lyg nektaras -

Atsiųsta

Dangaus

Žinia...

 

ŽALIA PAUNKSNĖ

 

Žalia paunksnė –

Saulės spindulys...

Nerūpestingas, kūdikiškas miegas...

Žmogaus Pasaulio -

Nykstanti dalis...

Lyg tirpstantis, pavasarinis sniegas...

Upeliais bėga

Vandenyno linkui...

Arba suvilgęs Žemę sodriai,

Pavirsta

Žydinčiais laukais, šilais...

Ir girių šlamesy vešliam gyvena...

O debesy aukštai, -

Mums primena

Gamtos Didybę Grąsią...

Namais Perkūno

Virtęs...

.................................

Žmogaus lemtis - trapi, lyg žaislas

Ant Kalėdų eglės...

Ir Nemari,

Lyg tas - pavasarinis sniegas....

Iš vandenio - į debesį...

Iš debesies -

Į Vandenį....

......................

Nuo Amžių Amžinųjų

Skalauja

KŪNĄ ŽEMĖS,

Pagirdydamas

DIEVO KŪRINIJĄ

Sodriai...

 

SVEIKI, GERIEJI MANO MEDŽIAI

 

Sveiki,

Gerieji Mano Medžiai...

Šakų palaimos šnabždesy,

Tarp ajerų,

Miškų ir pievų,

Arklių prunkštimą prislopinę,

Priglaudę

Mūsų lūkesčių laukimą,

Ugnies kaitroj -

Žvaigždžių naktiniam atspindy,

Nokinat Žemei

Savo Dievišką nektarą,

Be atlygio dalindami

Į keturias puses...

Ant klegančių sparnų -

Po visą Platųjį Pasaulį...

........................................

Tai Jūs išlaikėt tai -

Ką mes praradom,

Iššvaistėm šimtmečių eigoj...

Ir vargani,

Sumirkusiais apsiaustais,

Po Jūsų lapija,

Suradom Būstą savo...

Vėl Ašaros sūrios prasmėj

Pamatėm kelią

Amžinybėn...

..................................................

Keleiviai mes,

Paklydę ryto migloje...

Ir žemiškais rakandais

Užgriozdinę svajų Miražą...

Vis tikinam save pasiekę Tikslą...

Ir nebelaukiam Rytmečio Aušros,

Bijodami pažinti karčią Tiesą...

Ir į Akis

Viens kto pažiūrėti...

...................................................

Keleiviai mes,

Nuvarginti pagundų,

Aistrų, vilionių, apgavysčių...

Tikėjimų...

Paklydę maišaty...

Nebepažįstam DIEVO savo...

Vienintelio

Ir Bendro mums visiems...

Kuris gyvena

VISAME KAME...

...ir NIEKUR...

............................................

Ir Jūsų šlamesy,

Gerieji mano Medžiai...

Žydėjime gėlių ir bičių dūzgime,

Javų ir sodų nokime,

Karūnoj briedžio, vilko kaukime,

Bekraštės Jūros gaudime...

Ir vandenų gelmės pasauly...

Ir atspindy vandens,

Veide Aušrinės...

Perkūno dundesy

Ir Karalijoj debesų,

Pro aukštus kuorus

Vakaro žaros nutviekstus,

Žvaigždynų mirgančioj padangėj...

Mėnulio balzganoj šviesoj..

Klyksme apuoko...

Ir šulinio dusliam aide...

Giesmėj Paukštelio...

...ir NIEKUR...

..............................................

GERIEJI MANO MEDŽIAI....

..............................................

Šlamėkit Jūs,

Kaip šimtmečiais šlamėjot,

Pasveikinę visus -

Kas jumyse RAMYBĘ rado,

Ir prieglobstį

NAMŲ GIMTŲJŲ....

..........................................................

Šlamėkite...

Šnabždėkit

Savo MALDĄ

PIRMAPRADĘ...

Ir džiūgaukit 

Lyg išrišimą gavę...

Į AMŽINYBĘ

KELIO

NEPRARADĘ....

...............................................................

Sveiki, Gerieji Mano MEDŽIAI....

PRIGLAUSK ŠIRDIE

 

Į Viešpaties Stebuklų Sodą

Kalu sau kelią atkakliai...

.......................................

Priglausk širdie Rasos lašelį,

Iš Viešpaties Stebuklų Sodo,

Kurs nukrito

Ant skruosto Tavo...

       Priglausk, ir ženk,

Su Kūdikio šypsniu veide...

Į Ateities miglotą Būtį...

       Priglausk, ir ženk...

Nenusilenk

Pagundų ir dvejonių Naštai,

Kely sunkiam užgriūnančiai Tave...

 

Nors ašaros teplūsta -

Jisai žėrės - Smaragdu Tavyje,

 

Kaip ta Žvaigždė,

Kur Kelią sutemoj parodo

Nerimstančio

ĖJŪNO SIELAI......

      Priglausk, ir ženk.....

Į Viešpaties Stebuklų Sodą

Kalu sau kelią atkakliai....

 

LINK BROLIŲ KOJŲ

 

Keliavo JIE ilgai...

Pakol priėjo jūros krantą...

Aplink styrojo mirtina tyla...

.............................................

Svaigi vasaros naktis,

Savo stebuklingais kerais užmigdė

Ne tik Visą kas gyva, ne tik vėją,

Bet rodos, ir Saulę...

 

Balti rūko debesys,

Pakibę virš lygaus,

Kaip stiklas, jūros paviršiaus

Skleidė nejaukios Vienatvės dvasią...

 

Nualinti ilgo ėjimo,

Alkani ir suvargę,

Sugluminti to netikėto reginio,

Stovėjo JIE -

Lyg tos sustingusios

Akmeninės stovylos...

 

Ir nežinia kiek laiko,

JIE būtų likę tokioje būsenoje,

Jei nebūtų pamatę

Pačioje jūros tolumoje

(O gal būt tik pajutę)

Kažkokį šiltą,

Purpurinį  Šviesos dvelkimą....

 

Jis vis ryškėjo ir ryškėjo...

Plito, skverbėsi

Pro bežadę, šiurpią

Vienatvės rūko drobulę...

Vis arčiau ir arčiau užliedamas,

Rožine spalva,

Apmirusį jūros paviršių...

 

Ir jis vis ritosi ir ritosi

Smėlėtu krantu -

Link BROLIŲ kojų...

Ir atsitrenkęs į JUOS

Sutvisko tūkstančiais

Ryškių spindulių....

 

O Vėjas, -

Tarytumei pašokęs iš miego...

Teškendamas

Ir šiaušdamas Jūros paviršių

Puolė bėgti

Į visas Keturias Puses...

..................................

TAIP PATEKĖJO SAULĖ....

...............;...........................

SENUOLIO ŽODŽIAI

IŠSIPILDĖ:

-Jei ištversite

Ir ateisite,

Ligi Ryto...

TEN,

Iš kur pateka SAULĖ, -

Būsit

LAIMINGI....

 

PRISIKELKIM NENUMIRĘ

(Skirtas draugui Leopoldui, parašytas skanaujant nuostabų , jo pagamintą pienių vyną)

 

Kai ateisim, susibursim,

Taurę sklidiną pakėlę,

Paslapčių BŪTIES nektaro...

Iškaišytą, išdabintą,

 Žemės dulkių smaragdu...

Tai uliosim ligi ryto -

Mintyse kiekvienas savo...

Kol nušvis mums kelio galas -

Begalybės pradžioje...

.....................................................

Ir ant Kryžkelės sustoję,

Melsim Dievišką Apvaizdą,

Ir ieškosim Palaimingos

Amžinų Namų Krypties...

Ir išplauksime į Jūrą,

Pasikinkę Vėjų burę,

Ten klyksme baltos žuvėdros

Susirasime Namus...

O sparnus plačiai iškėlę

Tarp Dangaus ir Vandenyno

Mes turėsime Buveinę

Savo Žemiškos Lemties...

..........................................

Plaks į krantą putos baltos...

Vakarų žaros pašvaistėj -

Lyg iš akmenio nukaltos,

Praeitų dienų fone...

O ant gelsvo smėlio kranto -

Nepailstamai ir kantriai,

Mūsų niūrią kasdienybę

Metraščiai bangų rašys...

Ten Mylėsim ir Tikėsim,

Neapkęsim ir prakeiksim...

Kilsim, smigsim ir tylėsim -

Jūros gausmo ošime...

........................................

Ir lig valiai prisiklausę
Palaimingojo ošimo -

Svaigsim tyliai, tyliai, tyliai

Kopų smėlio šlamėsy...

....................................

Šaltis, speigas jau praėjo...

Atlidys dabar ant tako,
Ant širdies ir ant Likimo

Kasdienybės laukime...

Laukime Šviesos ir Saulės,

Laukime Savęs ateinant,

Iš beribio Okeano,

Neužgęstančių Žvaigždžių...

.............................................

Prisikelkim - Nenumirę

Savo Gyvastį atradę -

Ne pilkoj vargų paskliautėj,
O Anapilio džiaugsme...

......................................

Ir pakelkime mes Taurę

Pilną, sklidiną LIKIMO...

Ir išgerkime už VILTĮ

Ir už SĖKMĘ

KELYJE.....

 

TRAPIOS MŪSŲ SVAJONĖS

 

Trapios mūsų svajonės,

Lyg pilys,

Pastatytos iš smėlio kalnų.

Tyli akys

Žvaigždynų nebylios,

Lyg būt lūpos

Šaltų akmenų.

 

O aplink –

Vien šiukšlynai, vien rūdys,

Girgžda durys namų apleistų...

Nieks to skausmo širdies nepaliudys, -

Nei kietumas

Mestų akmenų...

 

Bėdžiai mes,

šio vargingo pasaulio

Pasiklydę

šiukšlyne buities...

Skinam kelią

Į Amžiną Saulę...

Nežinodami

Saulės

Krypties....

 

JAU BALSAS UŽKIMO...

 

Jau balsas užkimo –

Nuo bergždžio šaukimo...

Einu atsiskyręs

Nykioj vienumoj...

Nei draugo, nei brolio,

Nei Saulės laukimo...

Tik - švilpiantis vėjas...

Tik smėlis kalvoj...

 

Nei tako, nei kelio -

Vien vienišas paukštis -

Lyg Angelas Sargas

Boluoja sparnais...

Tik sielą užgulęs

Bežadis laukimas

Rūke išsisklaido

Bevaisiais sapnais...

 

Aplinkui brūzgynai -

Godumo pritvinkę...

Ant kelių suklupus-

Tautos ateitis...

Ne Dievui ji meldžias-

Šaltai tyli lūpos...

Jos kaklą apraizgius

Mamonos angis:

Vis šnypštauja pyktį

Tulžingą išliejus...

Ir kelią į Būtį

Užstojus savim...

.............................

Iš kokio pasaulio-

Sakyk tu atėjus...

Ir ką gi daryti

Dabar su tavim....

............................

Jau balsas užkimo,

Nuo kurčio šaukimo...

Tik dvasių šešėliai...

Slogi sutema...

Tik

Bergždžias lakimas...

Tik

Vėjų švilpimas....

............................

Vien

Stigdanti lūpas

Rauda

MALDA.....

 

Po ąžuolais

1978

 

Po ąžuolais

Senais, senais...

Kartu su girių

Milžinais...

Su Praeities

Žygių

Takais...

Su Saule -

Ir Šviesos

Vaikais...

Kol kraujas

Gyslose

Mums kais...

Su Dievo

Ir Tautos

Vardu,

Kiekvienas

Stokime

Už du...

Nes Niekas,

Niekad,

Niekados -

Nebeatstos

Mums -

LIETUVOS...
.........................

Ar tai gražu,

Ar negražu?

Keliauja

Siela pamažu

Su mano

Vargo

Bagažu......

 

MIRTIE –VILTIE      

Skirtas žuvusių už Lietuvos Laisvę atminimui     

(sukurtas  1980-1991 )

 

Mirtie –Viltie

Sesuo - Prisikėlimo Žemės,

Nuplaunanti

Raukšles nuo veido...

Vartus

Į Šventą,

Amžinąją Tylą

Atkeli be garso...

Į Muziką

Vaizdų Pasaulio Sutvėrimo...

Į Šviesą-

Sklindančią

Iš MEILĖS SOSTO....

........................................

Mirtie - Viltie

Sesuo - Prisikėlimo Žemės,

Paskendusios

Varge skurdumo...

Paskendusios

Bruzgynuose godumo...

Minių

Nužmogintoj menkystėj...

.........................................

Mirtie - Viltie

Sesuo - Prisikėlimo Žemės...

Pagrok Šviesos

Ir Meilės Sosto

Tylą...

Pagroki taip,

Kaip Motina prabyla...

Į Sūnų savo -

Žemės nukankintą...

Žiedais erškėtrožių

Kaišytą kruvinai...

.....................................

MIRTIE - VILTIE

SESUO -

PRISIKĖLIMO

ŽEMĖS...

 

....................................................

- Kodėl  aš Erdvilas?

Klausia manęs žmonės...

-Kodėl aš pasirašau”Erdvilas”?

Ir išvis, kodėl aš taip rašau?

Na , matyt todėl,

kad, jei nebūčiau Erdvilas,

tai taip ir nepasirašinėčiau....

O rašau taip, būtent todėl,

kad aš esu

ERDVILAS

 

SALDUS ALUS...

 

Saldus alus, balta puta...

Ši daina be pabaigos...

Kas išgėrė - tas priputo

Ir nepabaigė dainos...

 

O kažkas prigert nespėjo,

Nes jam kliuvo vien puta...

Ir namo blaivus parėjo...

Ir daina - nepabaigta...

 

Ką dabar, sakyk, daryti,

Kaip išlyginti skriaudas...

Kam pridėti, kam atimti,

Kad užbaigti tas dainas...

 

..........................................

Žmonės sako:

Svetys į namus-

Dievas į namus...

O aš sakau:

Arielka, užkanda-

Ant stalo...

........................................

Kažin ar žino Dievas,

Kad jo angelai -

Seniai Amūrais

Pavirto....

..................................

O dienos tos

Pro šalį bėga, lekia , bėga...

Kad nors viena

Į svečius užeitų...

..............................................

Suvalkiečiai sako:

Kai turi daug pinigų,

Tai litas - ne pinigas...

O kai jų nėra -

Tai geriau tas litas prie savęs...

.......................................

Jei Lietuvoje vasara agurkinga-

Tai rinkimus laimės darbiečiai...

................................................

Jei Lietuvoje vasarą ledais lyja -

Tai Kėdainiuose vyksta rinkimai...

................................................

Jei Lietuvoje krepšinio pergalių sausra -

Lauk negrų invazijos...

.....................................................

Jei Lietuvoje sausio mėnesį

Nėra sniego ir lyja-

Vadinasi rusai kažką sumanė...

....................................

Sėdi Lietuvis Medininkų aukštumose,

Ant Aukštojo kalno,

Trispalvę iškėlęs ir mąsto:

Tai kam gi man ta

Naftos perdirbimo įmonė reikalinga,

Jei Lietuvoje naftos nėra....

Geriau aš ją lenkams parduosiu...

Jie irgi naftos neturi...

Tai bent juoko bus...

...................................

(Skiriu didžiajam šių laikų jumoro klasikui Juozui Erlickui)

 

Kaip sunku rasti rėmėjų,

Kai kūrinys jau sukurtas....

O kaip rasti jų ,

Kai jis - dar nesukurtas,

Kai jis dar -  kely, -

Dūsavo

Didysis

Klasikas –

Erlickas,

Sėdėdamas

Bezdonių

Miestelio

Užkandinės

Kampe...

Pokalbis su praėjusių laikų

Pogrindžio bendražygiu,

Seimo nariu,

Vytautu Bogušiu...

 

 - O, Gediminai ,

Kaip aš tau pavydžiu...

Tu visada –

Esi laisvas,

O man vis reik kūprinti

Diena dienon,

Posėdžiauti...