Kur statyti paminklą Birutei?

Inga Baranauskienė, istorikė

 

Vasario 5 d. Trakuose skulptorius Gediminas Radzevičius pristatė visuomenei savo kuriamą paminklą didžiajai kunigaikštienei Birutei.

 

Paminklą skulptorius projektuoja šalia Trakų Pusiasalio pilies, Aukų (Birutės) kalno papėdėje ant ežero kranto, tačiau siūlomos ir kitos vietos: erdvė prie Pusiasalio pilies gynybinės sienos, Galvės ežero pakrantė šalia Gelbėjimo stoties, o taip pat ir Senųjų Trakų piliavietė ar jos prieigos.

 

Visos siūlomos vietos turi savų privalumų ir savo trūkumų, vis dėlto, prieš priimant sprendimą, verta apsvarstyti jų tinkamumą Birutės įamžinimui ne tik architektūriniu-urbanistiniu, bet ir istoriniu, o gal net mitologiniu požiūriu. Kitaip tariant, renkant vietą paminklui, būtina atsižvelgti į konkrečių vietų sąsajas su pačios Birutės gyvenimu bei jos įvaizdžio mitologinėmis potekstėmis, kurias čia ir mėginsiu aptarti.

 

Pirmiausia, norėtųsi pastebėti, kad Senieji Trakai Birutės įamžinimui visiškai netinka. Nors būtent į šią pilį Kęstutis atsivežė savo nuotaką iš Palangos, nors būtent čia Birutė pagimdė savo pirmagimį Vytautą, Senieji Trakai netapo jai namais. Istoriniai duomenys liudija, kad dar gerokai prieš 1377 m. Kęstutis su Birute savo pagrindinę rezidenciją perkėlė prie Galvės ežero, tokiu būdu įkurdami į dabartinius – naujuosius – Trakus.

Vytautas savo gimtosios pilies apskritai atsikratė – 1405 m. atidavė ją benediktinų ordino vienuoliams, kad jie čia įkurtų savo vienuolyną.

 

Šių poelgių neįmanoma paaiškinti vien praktiniais sumetimais. Naujieji Trakai buvo geriau apsaugoti gamtinėmis kliūtimis, tačiau pačios Pusiasalio pilies fortifikacija gerokai nusileido Senųjų Trakų piliai. Palyginkime: Senųjų Trakų piliakalnio aikštelės matmenys yra 150x130 m., ją visą juosė 2 m storio mūro siena; tuo tarpu Pusiasalio pilies piliakalnio – Aukų (Pilies arba Birutės) kalno – aikštelė yra vos 45x17 m., ir dar 1413 m. pilis čia buvo medinė (mūrinę buvo pradėta statyti, matyt, tik Vytauto gyvenimo pabaigoje, o gal net jo jaunesniojo brolio Žygimanto valdymo laikais, bet, po Žygimanto žūties 1440 m. Trakams praradus savo reikšmę, ji taip ir liko nebaigta). Tiesa, Pusiasalio pilis turėjo erdvų priešpilį, kuris, matyt, dar Kęstučio laikais iš priekio buvo sutvirtintas dviems mūrinėmis sienomis. Vis dėlto 1383 m., kai pilį šturmavo iš pradžių Vytautas su kryžiuočiais, o vėliau – Jogaila su Skirgaila, šios sienos neišlaikė smūgių, ir jų dalis nugriuvo. Gamtinių kliūčių Trakų gynėjai, kiek galim spręsti iš šaltinių, taip pat neišnaudojo. Taigi realaus karo sąlygomis Naujųjų Trakų privalumai pasirodė bemaž beverčiai, ir vis dėlto Vytautas užsispyrė kurtis būtent čia. Iki 1408 m. jis pasistatė naują gerai įtvirtintą pilį Galvės ežero saloje, o Senuosius Trakus, kaip jau minėta, atidavė benediktinams. Naujuosiuose Trakuose savo pagrindinę rezidenciją, tapęs Lietuvos valdovu, įkūrė ir jaunesnysis Vytauto brolis Žygimantas – jis grįžo į Pusiasalio pilį ir įsikūrė mūriniame priešpilio bokšte. Susidaro įspūdis, kad visa Kęstučio ir Birutės šeima „namais“ laikė būtent Naujuosius Trakus, o Senieji jos nariams akivaizdžiai nekėlė malonių prisiminimų.

 

Galima numanyti, kodėl. Birutė Kęstučiui buvo antroji žmona, iš pirmosios santuokos jis turėjo tris sūnus. Du vyresnieji – Butautas ir Survila – 1365 m. sukilo, pabėgo į Prūsiją ir su kryžiuočių pagalba pamėgino užimti Lietuvą (tiesa, nesėkmingai). Tai liudija egzistavus aršią priešpriešą tarp vyresniųjų Kęstutaičių ir Birutės bei jos vaikų – pirmiausia, Vytauto, kurį Kęstutis buvo pasirinkęs savo įpėdiniu, o Senųjų Trakų dvaras, susiformavęs dar prieš Birutei pasirodant, be abejonės, buvo palankesnis jos posūniams. Vengdama konfliktų ar net saugumo sumetimais Birutė turėjo pasitraukti. Taigi šiandien būtų ganėtinai neetiška stengtis išgrūsti jos paminklą atgal į Senuosius Trakus, kurie buvo jai tokie nesvetingi. Birutės vieta naujuosiuose Trakuose – mieste, kuris atsirado jos valia, ir kurį jos sūnūs pavertė Lietuvos didžiosios kunigaikštystės politiniu centru.

 

Žinoma, paminklus miestų įkūrėjams įprasta statyti centrinėse aikštėse – šia prasme skulptoriaus Gedimino Radzevičiaus pasirinktas ežero krantas užpakalinėje Pusiasalio pilies komplekso dalyje gali pasirodyti pernelyg nuošalus. Vis dėlto ši vieta turi kitų privalumų. Birutė tautos atmintyje išliko ne tik kaip pasaulietinė valdovė – ji tapo šventąją, kurios kultas su tam tikromis išlygomis gyvuoja ligi šiol. Asmens sakralizacija – ypatingas sociokultūrinis reiškinys. Birutės likimas nebuvo paprastas – ištekėdama už Kęstučio, ji išdavė dievus ir sukėlė nemenką politinę sumaištį. Tačiau kartu ji tapo kelrode žvaigžde tuometinei karo išvargintai ir išeities desperatiškai ieškančiai Lietuvai. XIX a. pradžioje Birutė dar kartą atgimė Silvestro Valiūno dainoje, tapdama Lietuvos nacionalinio atgimimo pranaše. Statydami jai paminklą, neišvengiamai įkursime šventvietę, todėl nėra bloga Gedimino Radzevičiaus mintis įamžinti Birutę atokiau nuo kasdieninio erzelio – paminklas pats savaime taptų traukos centru.